Kai su Ukiq išgeriu keletą alaus, jis man pasakoja, kaip tas pats techno mylintis pusbrolis, paskolinęs jam tuos kompaktinius diskus, pasiūlė šeimai po karo atidaryti barą. Po daugelio metų, kai buvo uždrausta lankytis kultūros erdvėse, pvz., kino teatruose ir teatruose, vieta, kur galima laisvai išgerti ir susirinkti, kaip etniniai albanai, buvo būtina ir branginama – ir staiga atsirado galimybių.
Praėjus 25 metams, naktinis gyvenimas dabar yra Prištinos varomoji jėga. Siauroje 2 Korriku gatvelėje, vedančioje iš bulvaro į Servis Fantazia, iš vibruojančių barų sklinda tiek elektroninė, tiek įprasta popmuzika, kurią skiria išsinešimo stendai. kebabai iškloti žmonių skrandžius. Dešimtajame dešimtmetyje tą pačią energiją buvo galima rasti Kurrizi – požeminių barų ir klubų tinkle, grojančiame viską nuo techno iki džiazo iki panko, kuris buvo po gyvenamuoju Dardanijos rajonu. Įsibėgėjus karui jį išardė slegiančios serbų pajėgos, tačiau jauni kosoviečiai ir toliau žiūrėjo į klubus kaip į pabėgimo kelią – nuo sielvarto, traumų, nuo nuobodulio. Tai buvo tendencija, kuri apėmė didžiąją dalį regiono po Jugoslavijos ir Sovietų Sąjungos žlugimo.
Kosovo pokario kovos ir kolektyvinės euforijos garso takelis buvo elektroninė muzika. Ankstyvas šių laikų vandens ženklas buvo Taikos kelio traukinys2002 m., važiuodami per buvusią Jugoslaviją nuo Prištinos iki Skopjės, kaip vienybės simbolis, Kosovo ir Serbijos reiverų grupė prisikabino prie krovininio traukinio, surinko keletą patefonų ir sprogdino 90-ųjų elektroniką. Nuo to laiko susiformavo glaudi didžėjų, reklamuotojų ir muzikantų bendruomenė, kuri pradeda klubų vakarus, atidaro pogrindines vietas ir rengia festivalius, kurie iki saulėtekio skamba sunkiais house ir techno ritmais: tokie vakarėliai kaip Epizodasvienas pirmųjų DJ naktų, įsteigtų po karo; velionis Spray klubas, dažnai priskiriamas prie klubų kultūros įtvirtinimo 2000-ųjų Prištinos pamatuose; ir neseniai įkurta Palaima, palaima, palaima kolektyvinis. Tai judėjimas, kuris, kol gerai padengtas internetepasikeitė ir išsivystė už sandarių sienų: dėl vizų apribojimų iš esmės negalintys koncertuoti už šalies ribų, o atvykus nedaug tarptautinių didžėjų, į sceną važiavo kosoviečiai.
„Vakarėliai (po karo) supažindino mus su nauju būdu priimti kultūrą, klausytis muzikos ir būti kartu“, – Rina Meta, Prištinoje gimusi kūrybinė, neseniai bendradarbiavusi su Montezo spaudos radijas seriale apie Kosovo kultūrinį kraštovaizdį, papasakojo man telefonu. „Ši muzikos scena buvo formuojama atskirai. Niekada nekūrėte muzikos turėdamas galvoje publiką, tik savo draugus.
***
Jaunimo ir sporto rūmai yra didelis, brutalistinis 1970-ųjų architektūros kūrinys, kuris tarsi monolitas stūkso virš šio 227 154 žmonių miesto. Anksčiau jis buvo pavadintas Boro ir Ramiz po Boro Vukmirovičiaus ir Ramiz Sadiku, dviejų Antrojo pasaulinio karo Jugoslavijos partizanų, kilusių iš serbų ir albanų, paprastai vadinamų „brolystės ir vienybės gestu“. Daugelį metų jis veikė kaip sporto ir bendruomenės kompleksas, kuriame vyko turnyrai ir kiti dideli renginiai, net 1989 m. kalnakasių streikas prieš vykstantį Kosovo autonomijos naikinimą. Tačiau po 2000 m. kilusio gaisro dalis jo buvo nebenaudojama ir palikta sugriauti.