Dešimt minučių kelio nuo Leo yra Teach Hiúdaí Beag. Sėdėdamas paskutinę savo kelionės naktį supratau, kad Airijos aludės, kuriose lankiausi Amerikoje, buvo Airijos barų imitacijos, kurios pačios buvo tokių užeigų imitacijos. Nebuvo nei biliardo stalo, nei maisto. Tik tamsus kambarys, tamsus alus ir nesibaigiantys besisukantys keliolikos muzikantų muzikos gūsiai. Apie 11 valandą kilo jaudulys. Įėjo 60 metų moteris. Ji buvo graži, ilgais šviesiais plaukais ir smuiko dėklu šalia. Jos vardas buvo Mairéad Ní Mhaonaigh.
Prieš atvykstant į Airiją, kažkas Ní Mhaonaigh man apibūdino kaip Donegalo karalienę. Klausydama jos muzikos internete išgirdau aiškų ir švelnų kaip kalnų upelio balsą. Atrodė, kad jos istorijoje buvo visos esminės airiškos temos: romantika, praradimas, ilgesys, atkaklumas. 1973 m., kai jai buvo 14 metų, ji įsimylėjo 18-metį iš Belfasto, vardu Frankie Kennedy. Kaip ir kiti žmonės iš šešių britų kontroliuojamų apygardų, Kennedy vasaras leisdavo Donegal Gaeltacht. Tai buvo bėdų įkarštis, o Donegalas buvo prieglobstis. Netrukus Ní Mhaonaigh išgarsės kaip „Teach Hiúdaí Beag“ smuikininkė. Kenedis išmoko skardinį švilpuką, kad turėtų dingstį leisti laiką su ja. Jie susituokė, kai jai sukako 21 metai, o vėliau įkūrė grupę „Altan“ pagal ežerą Errigalo, aukščiausio Donegalo kalno, papėdėje. Netrukus jie gastroliavo Amerikoje ant airių muzikos atgimimo bangos, grodami Carnegie Hall ir Hollywood Bowl. „Mes buvome visiškai įsimylėję ir tiesiog norėjome visą laiką būti kartu“, – pasakojo ji Irish Independent. Tačiau jiems išvykus į turą 1992 m., Kennedy pradėjo skaudėti nugarą ir kaklą. Jam buvo diagnozuotas kaulų vėžys ir jis mirė po dvejų metų, būdamas 38 metų.
Ní Mhaonaigh vėl vedė ir, būdamas 45 metų, Dubline susilaukė dukters Nia Ní Bheirn. Atsiskyrę nuo antrojo vyro, ji ir Nia, tuomet trejų, grįžo į Donegalą. Aludėje Ní Bheirn, kuriai dabar 20 metų ir pati talentinga muzikantė, lydėjo mamą, kai ji apvažiavo ir sveikinosi su draugais. Kai jie apsigyveno, paklausiau Ní Mhaonaigh, kas lėmė nepaprastą regiono kūrybiškumą. „Nėra nieko kito“, – juokdamasis pasakė Ní Mhaonaigh.
Bet galbūt yra gilesnių priežasčių, senesnių. Jei mokslas įrodė, kad medžiai gali kalbėti, tai galbūt net mūsų skeptikai turėtų susilaikyti nuo galimybės, kad vienas Donegalo kūrybiškumo šaltinis gali būti visai ne Donegale. Pagal airių tautos kilmės mitą, atvykus gėlams, Airijoje jau gyveno kita tauta. Geliai juos paskerdė ir išvijo iš namų, atimdami iš jų žemes, kaip britai galiausiai atims gėlus. Išgyvenusieji pabėgo į anapusinį pasaulį ir tapo fėjomis – mįslingomis būtybėmis, kurių požiūris į žmoniją geriausiu atveju buvo dviprasmiškas. Yra sena istorija apie smuikininką, kuris naktį parklupęs namo iš aludės išgirdo kerinčią melodiją, sklindančią iš kotedžo, kurios jis anksčiau nepastebėjo. Negalėdamas atsispirti muzikos žavesiui, jis atidarė duris ir pamatė kambarį, pilną fėjų su smuiku. Kai auštant grįžo į savo kaimą, jis pamatė, kad praėjo 50 metų ir beveik visi, kuriuos jis kada nors pažinojo, mirė. Bet jo netektis buvo mūsų nauda, nes jis grįžo nešdamas fėjų dainų dovaną. Kai kas sako, kad gražiausios airių tradicijos melodijos atkeliauja iš anapusinio pasaulio. Tai gali paaiškinti, kodėl juos taip dažnai kamuoja ilgesys. Lygiai taip pat, kaip airiai troško pasaulio, kurį iš jų atėmė britai, taip ir fėjos turėjo ilgėtis pasaulio, kurį prarado airiams.