Dar priešskaitmeniniame amžiuje rašytojo ar redaktoriaus profesiją galėjo nuspėti daugybė rašalo dėmių ant rankų ir drabužių. Per 20 metų, su kuriais dirbu Imbibe– iš pradžių kaip rašytojas ir bendradarbis redaktorius, o nuo 2013 m. pabaigos – vykdomasis redaktorius ir vyriausiasis redaktorius – per mano rankas perėjo pakankamai redakcinių darbų, kad ant pirštų liktų nuolatinių dėmių, jei pikselius pakeisčiau rašalu. Vietoj to, du dešimtmečiai darbo su kai kuriais geriausiais pasaulyje gėrimų rašytojais ir mūsų pasirinktomis temomis paliko man daugybę mėgstamų kūrinių (ir kartais vyno ar kavos dėmių šen bei ten).
Nors Imbibe yra gėrimų žurnalas, mūsų pagrindinis dėmesys, žinoma, yra žmonėms. Mano pati pirmoji užduotis Imbibe buvo parašyti Tedo Haigho, dar žinomo kaip „Dr. Cocktail“, profilį mūsų inauguraciniam numeriui. Haighas buvo pirmasis iš daugelio draugų ir kolegų, su kuriais turėjau interviu ir profiliuoti bėgant metams, prie kurių prisijungė tokie žmonės kaip Hiustono baro savininkas Bobis Heugelis, Bay Area barmenė ir sirupų impresarija Jennifer Colliau, Bruklino rašytojas ir restoranas St. John Frizell ir pats King Cocktail, Dale DeGroff.
Bet taip, žinoma, buvo gėrimų. Pirmaisiais metais Imbibemūsų misija iš esmės siekė supažindinti skaitytojus su daugybe gėrimų, kurie iškrito iš žemėlapio (jei jie kada nors buvo žemėlapyje), ir kurie XXI amžiuje atsirado naujomis ir įdomiomis formomis. Tais pirmaisiais metais rašiau apie tokias temas kaip kintantis teisinis absento statusas, ruginio viskio sugrįžimas ir burbono bei agavos spirito bumas, kuris tęsiasi iki šiol.
Mėgstu ragauti ir atrasti naujus gėrimus, bet taip pat mėgstu skaityti patrauklias talentingų rašytojų istorijas. Joshas Bernsteinas nuo pat pradžių buvo nuolatinis bendradarbis. Joshas ne tik naršo po nuolat besikeičiantį alaus pasaulį (ir tiek daug IPA interpretacijų), bet ir pasidalijo mėgstamiausiomis mano istorijomis, įskaitant būdus, kaip Asheville (Šiaurės Karolina) aludariai susidorojo su uragano Helene padariniais; kaip aludariai Flinte (Mičiganas) susidorojo su mieste besitęsiančia vandens krize; ir kaip alaus daryklos sukuria vietos vilkimo pasirodymams, palaikydamos LGBTQ bendruomenę.
Rašymas apie vyną, žinoma, gali būti apie vyną, taip pat apie žmones, tačiau vis dažniau šiame šylančiame pasaulyje kalbama apie klimato kaitą. Jenny Fiedler mums pateikė nerimą keliančią istoriją apie išaugusią miškų gaisrų grėsmę vyno šalyje, o Betsy Andrews pasidalijo dar vienu mėgstamu kūriniu apie tai, kaip vyndariai ir vyno regionai prisitaiko prie pasaulinio klimato pokyčių.
Yra kūrinių iš bėgant metams, kuriuos ne kartą iškelsiu pokalbio metu, grįšiu ir perskaitysiu iš naujo, nes kiekvienu atveju rašytojas tiesiog prižiūrėjo. Wayne’as Curtisas bėgant metams reguliariai atkasdavo brangakmenių, pavyzdžiui, jo stulpelį „Už baro“ apie fiktyvų barą „It’s a Wonderful Life“ arba jo „Mixopedia“ tyrimą apie visų laikų blogiausių gėrimų pavadinimus. Tuo tarpu Maxas Falkowitzas nustato arbatos rašymo standartą, nesvarbu, ar jis tyrinėja Honkongo arbatos skrudintojų kultūrą, ar medituoja, ko arbatos gėrimas gali išmokyti mus apie visa kita. O St. John Frizell beveik prieš dešimtmetį paskelbė „Quench“ rubriką, į kurią grįžtu kiekvieną atostogų sezoną, apie liepsnojančių gėrimų reikšmę tamsiomis žiemos naktimis.
Neseniai peržiūrėjau kiekvieno numerio popierines kopijas Imbibe kada nors buvo išspausdintas ruošiantis podcast’o epizodui su kai kuriais ilgamečiais žurnalo apžvalgininkais. Dirbant su konkrečia problema, lengva pasiklysti kasdieniame redagavimo, maketavimo, korektūros ir faktų tikrinimo procese ir pamiršti bendrą vaizdą, kuris daugeliu atvejų yra: Ši istorija nuostabi. Mano rankose ir drabužiuose gali nebūti fizinių pėdsakų, susijusių su šiomis istorijomis, bet tas nuostabos jausmas paprastai išryškėja ir išliks, kai kasdienis procesas baigiasi.
Nuoroda į informacijos šaltinį