Dabar jau išblukusioje nuotraukoje: mano mama, švelni beveik baltu, auksu puoštu sariu, rankos pusiau paslėptos chnos sūkuryje; mano tėtis, kostiumas susiraukšlėjęs, sportiški Jackie O akiniai nuo saulės, pasiskolinti iš tetos, kad apsaugotų nuo Mombasos saulės. Tai 1973 m. rugpjūčio 4 d., jų vestuvių diena. Po 50 metų stoviu toje pačioje vietoje, po baltomis Tamarindo arkomis, tuomet ir dabar „geriausiu jūros gėrybių restoranu visoje Kenijos pakrantėje“, – kategoriškai sako mano taksi vairuotojas Mohamedas. Vaizdai iš čia per pastarąjį pusę amžiaus beveik nepasikeitė. Mombasos saloje, žėrinčioje mėlynoje upelio spalvoje, už medžių raizginio slepiasi kolonijiniai dvarai, o senamiesčio pastatai plokščiais stogais, kurių spalvą pakeičia druskingo Indijos vandenyno oras, glaudžiai priglunda vienas prie kito. Medinės žvejų valtys plaukioja ramiose įlankose, kur kažkada mano tėvai praleido savaitgalius mokydamiesi slidinėti vandens slidėmis.
Tai buvo neįtikėtinas romanas. Mano tėvas persikėlė iš Anglijos kaimo į Mombasą ieškoti savo likimo; mano mama priklausė miesto glaudžiai, konservatyviai Indijos Bohra bendruomenei. Jie įsimylėjo ir kažkaip įtikino mano senelius leisti jiems tuoktis. Suahilių kalba aš esu nusu-nusu. Pusė-pusė. Pusiau anglas, pusiau Kenijos, pusiau rudas, pusiau baltas, pusiau musulmonas, pusiau užsienietis, pusiau vietinis. Tačiau Svahilių pakrantės istorija visada buvo judėjimo ir mainų istorija, žmonių, istorijų ir tradicijų, kurias nunešė nenuilstantys pasatai – pastovus šiaurės rytų kaskazis; antitetinis, pietvakarinis kusi; ir pereinamoji matalai.
Šie vėjai užpildė Indijos, Persijos ir Arabijos prekeivių bures, o vėliau varė kolonizatorių iš Portugalijos, Omano ir Didžiosios Britanijos valtis, gabenusias rytine Afrikos pakrante ryžius, medvilninį audinį, naujus statybos būdus ir islamą; siunčiant dramblio kaulą, prieskonius, auksą ir medieną, taip pat pavergtus žmones, kitu keliu. Mano tėvai netyčia sekė tais senoviniais maršrutais, 1974 m. išvykdami iš Mombasos į Omaną, per Šardžą, Dubajų ir Abu Dabį apvažiavę Arabijos įlankos pakrante, o devintajame dešimtmetyje apsigyvenę Kipre. Vaikystės vizitai Kenijoje buvo pati misija – tris dienas trukę jungiamieji skrydžiai ir nesibaigiantys tranzitai Atėnuose, Kaire ir Nairobyje prieš atvykstant blankiomis akimis ir blogai nusiteikę į Mombasą.
Anksti beviltiškai įsimylėjau Keniją – jos laisvą dvasią, begalinius paplūdimius ir didžiulius nacionalinius parkus – ir dažnai grįždavau. Tačiau mano mamos Alzheimerio diagnozė pavertė jos prisiminimus brangiais, nepatikimais dalykais, todėl nuorodos į šią mano paveldo dalį jaučiasi silpnesnės nei anksčiau. Staiga suvokiu visus klausimus, kurių niekada nemaniau užduoti, visus atsakymus, kurių galbūt niekada neišgirsiu. Taigi aš iškeliavau į savo odisėją iš savo namų Dubajuje į Mombasą ir Lamu ir vėl atgal per Kilifi ir Malindi, kad pamėginčiau suprasti šią vietą, kuri iš karto atrodo tokia svetima ir tokia pažįstama.
Mombasos saloje įsivaizduoju savo mamą Mama Nginos pakrantės parke, pavadintame originalios Kenijos pirmosios ponios vardu, bet vietinių vadinamą tiesiog švyturiu dėl tolumoje stūksančio britų pastatyto balto begemoto. Garbingos musulmonės merginos jau seniai atvyko čia į promenadą, Bridgertonas– stiliaus, tarp pirklių patiekia muhogo (aukse keptus čile ir citrina aptrauktus maniokos traškučius) ir šviežius kokosus, nuskintus nuo palmių vos už pėdų. Likoni keltas išplaukia iš už kampo – sustingęs, mėlynas ir pilnas pėsčiųjų, automobilių, autobusų, dviračių ir turistų, kertančių Kilindini uostą į Kvalės apygardą ir į plačius Diani kurortus pietinėje pakrantėje. Už dešimties minučių nutolęs stoiškas Jėzaus fortas yra suahilių istorijos apraiška. 1590-aisiais portugalų pastatytą kaip gynybinę konstrukciją, 1698 m. jį aplenkė omanai, 1890 m. jis veikė kaip britų kalėjimas, likus metams iki Kenijos nepriklausomybės atgavimo 1963 m., buvo paverstas muziejumi ir paskelbtas UNESCO. Pasaulio paveldo objektas 2011 m.